UA-72380681-1

Kaunas – antrasis pagal dydį Lietuvos miestas šalies centrinėje dalyje, Nemuno ir Neries santakoje. Svarbus pramonės, transporto, mokslo ir kultūros centras, Laikinoji sostinė. Kauno miesto savivaldybės, Kauno rajono savivaldybės, arkivyskupijos centras.


Pavadinimo kilmė

 

Kaunas buvo vienas dažniausiai minimų miestų vokiečių ordinų kronikose (Kauen, Cawen, Kauwenpille ir kt.), dažnai minimas ir Rusijos kronikose.
Šiuo metu vyrauja kalbininkų nuomonė, kad miesto pavadinimas kilęs iš asmenvardžio Kaunas; tokia pavardė ir dabar pasitaiko keturkampyje Jurbarkas–Jonava–Alytus–Vilkaviškis, į kurį patenka ir Kaunas. Šią versiją dar 1925 m. pateikė A. Senas, jai pritarė Pranas Skardžius ir P. Jonikas. Kas buvo tas Kaunas – nežinoma, svarstoma, kad veikiausiai tai galėjęs būti pilies valdovas. Tokią prielaidą leidžia daryti ir dabartinis pilies pavadinimas: net kauniečiai ją dažniau vadina Kauno pilimi, o ne tiesiog pilimi, nors kitos pilies Kaune ir nėra. Pats asmenvardis Kaunas kildinamas iš būdvardžio kaunus – „kuris mėgsta muštis, kautis“.
Kiek vėliau už A. Seną vokiečių kalbininkas G. Študerus iškėlė hipotezę, kad Kauno pirminė reikšmė galėjusi būti ‘gilus’, ‘žemas’, ‘slėnyje esąs’. Jo nuomone, šaknis kaun- kilusi iš indoeuropiečių šaknies *kau-, *keu- ‘lenkti(s)’, ‘linkti’; iš čia išsirutuliojo ir reikšmė ‘žemas’ bei su ja susijusios kitos reikšmės, plg. gotų hauns ‘žemas’, vokiečių Hohn ‘pajuoka’, latvių kauns ‘gėda’. Vadinasi, šiuo atveju Kaunas kildinamas iš spėjamai buvusio, bet išnykusio būdvardžio kaunas ar kaunus ‘žemas’. Atvejų, kai vietovardis užkonservuoja anksčiau turėtus, bet jau nebevartojamus žodžius ar jų dalis, yra ne vienas, plg. Simnas (iš spėjamai išnykusio tokio paties ežeravardžio ar asmenvardžio), Stabingis (iš jotvingių ir prūsų kalbų žodžio stabis ‘akmuo’), Kirsna (iš jotvingių ir prūsų kalbų žodžio kirsnan ‘juodas’), Palanga, Kretinga (su kuršiškomis priesagomis -ang-, -ing-) ir kt.
Kauno vardas turi ir legendinius kilmės aiškinimus. Legendoje apie Palemoną (Bychovco kronika, XVI a.) Kauno vardas kildinamas iš Palemono viduriniojo sūnaus Kūno vardo: esą šis atsikėlęs prie Nevėžio žiočių ir įkūręs miestą, kurį pavadinęs savo vardu. Istorikas Teodoras Narbutas XIX a. yra užrašęs (ar sukūręs?) legendą, jog lietuviai garbinę dievaitį Kaunį, primenantį graikų Apoloną. Didžiulė Kaunio statula esą stovėjusi Nemuno pakrantėje ties dabartiniu Kauno senamiesčiu; Kaunį savo globėju laikę sielininkai, todėl audros metu šiam dievaičiui degindavę auką: augalų ūglių, šaknų, porą avinų.

 

Gamta ir geografija


Miestas yra beveik pačiame Lietuvos centre, Lietuvos Vidurio žemumoje, išsidėstęs didžiausių šalies upių Nemuno ir Neries santakoje. Prieš miestą, užtvenkus Nemuną, suformuotos Kauno marios. Kitoje Miesto pusėje telkšo Lampėdžio ežeras.
Kaunas iškilęs apie 70–80 m virš jūros lygio. Aukščiausias miesto taškas yra IX forte (100,1 m), žemiausias – Nemuno vagoje ties Lampėdžiais. Miesto centrinė dalis yra tarp Nemuno ir Neries upių, žemumoje, 30–35 m aukštyje virš jūros lygio, apsupta trijų – Žaliakalnio, Aleksoto ir Šilainių kalvų.
Miesto klimatas žemyninis, šalčiausias – sausio, šilčiausias – liepos mėnuo. Per metus iškrenta apie 630 milimetrų kritulių. Vyrauja pietvakarių krypties vėjai. Mieste yra daug saugomų teritorijų, draustinių, kuriuose aptinkami į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti gyvūnai. Gražiausi mieste parkai – Ąžuolynas, Pažaislio ir Panemunės šilai.

 

Miesto dalys

Seniausioji Kauno miesto dalis – Kauno senamiestis, kuriame susiformavo stačiakampis gatvių planas. Nuo 1847 m., suformavus naują carinio laikų tipo stačiakampę struktūrą, pradėtas planingas Kauno naujamiesčio užstatymas. Palaipsniui prie senosios Kauno dalies imta prijungti gretimas tankiai apgyvendintas teritorijas. Naujamiestis su Laisvės alėja yra laikomas dabartiniu miesto centru.
1889 m. prie Kauno miesto prijungtas Žaliakalnis, išsiskiriantis privačiais namais, pagrindinė gatvė Vydūno alėja. Miestas dar labiau išsiplėtė 1919 m. prijungus Aleksotą ir Vilijampolę, o 1932 m. ir Šančius. Apie 1960 m. miestui taip pat priklausė ir Freda, Petrašiūnai, Panemunė. Visi kiti rajonai buvo išplėtoti ir prijungti prie Kauno maždaug iki 1980 m., o dabartines ribas miestas įgavo 1996 m. Šiuo metu yra 32 miesto dalys (gyvenamieji ir pramoniniai rajonai).
Miesto dalys dar yra skirstomos į smulkesnius vienetus – miesto teritorijas.

 

Istorija


Gyvenvietė Neries ir Nemuno santakoje buvo įkurta vėliausiai X a. Manoma, kad Kaunas minimas 1030 m. arabų aprašymuose. 1140 m. arabų geografas al Idrisijus šiose vietose mini Qaynu arba Qanys gyvenvietę, kuri galėjo būti dabartinio Kauno vietoje. Santakos gyvenvietės teritorijoje XIV a. viduryje buvo pastatyta mūrinė Kauno pilis. Kryžiuočių heroldo Vygando Marburgiečio kronikoje Kauno gyvenvietė pirmą kartą paminėta 1361 m. Miestui 1408 m. suteikus Magdeburgo teises ir įkūrus jame Hanzos kontorą, sparčiai plėtojosi prekyba ir amatai. XV a. pradžioje tai buvo vokiečių pirklių miestas, o XVI a. pabaigoje Kaunas tapo vienu iš geriausiai suformuotų LDK miestų. 1539 m. jis pavaizduotas Olaus Magnuso sudarytame žemėlapyje „Carta Marina“.
Dėl XVII a. viduryje prasidėjusių karų ir epidemijų, Kauno plėtra labai sulėtėjo. Miesto ekonomika atsigavo XIX a., 1843 m. tapus Rusijos gubernijos centru, nutiesus geležinkelį ir pradėjus veikti pirmajai elektrinei. Miesto kultūrinis gyvenimas pagyvėjo 1864 m. iš Varnių atkėlus Žemaičių vyskupijos centrą ir kunigų seminariją. 1876 m. gatvės apšviestos žibalinėmis lempomis, 1899 m. – elektra. 1892 m. įkuriamas teatras, 1898 m. – miesto muziejus.
1919 m. Kaune pradėjo veikti pirmoji radijo stotis Lietuvoje. XX a. tarpukario metais Kaunas stipriai išsiplėtė ir tapo svarbiausiu Lietuvos mokslo, pramonės, kultūros ir švietimo centru, 1920–1939 m. buvo laikinoji Lietuvos sostinė. 1940 m. birželio 15 d. Raudonoji armija užėmė Kauną. 1941 m. birželio 22 d. Kaune prasidėjo LAF organizuotas sukilimas prieš okupacinį režimą. Buvo sudaryta Laikinoji vyriausybė, kuri birželio 23 d. paskelbė atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Birželio 25 d. į Kauną įžengę vermachto daliniai rado jį išlaisvintą nuo okupantų, tačiau Laikinąją vyriausybę toleravo tik pusantro mėnesio. Po Antrojo pasaulinio karo okupacinė valdžia naikino viską, kas priminė nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, Kaunas buvo paverstas uždaru pramonės miestu. Tik prasidėjus Atgimimui mieste buvo atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas, pradėti atstatyti paminklai, grąžinti istoriniai viešųjų erdvių, įstaigų, gatvių pavadinimai.
1991 m. sausio įvykių metu sovietų kariuomenei pasikėsinus į Lietuvos valstybingumą, Kaune, taip pat prie Sitkūnų radijo ir televizijos siųstuvų, budėjo žmonės, pasiryžę paaukoti už ją savo gyvybes. Okupavus Lietuvos televizijos pastatus Vilniuje, iš Kauno buvo transliuojama vienintelė lietuviška televizijos programa. Atkūrus Lietuvos valstybingumą, 1993 m. patvirtintas naujasis Kauno herbas. Miesto ekonomika palaipsniui persitvarko į paslaugas orientuotas sritis, tokias kaip logistika, transportas, turizmas, informacinių technologijų plėtra.


Susisiekimas


Tarptautinis Kauno oro uostas
Kauno geležinkelio tunelis. Vakarinis portalas
Rail Baltica trasa
Naujoji autobusų stotis
Solaris troleibusas Kaune
Miesto autobusas Solaris Urbino 12 CNG
M. K. Čiurlionio tiltas per Nemuną
Vytauto Didžiojo tiltas per Nemuną
Kleboniškio tiltas

Kaunas yra lengvai pasiekiamas įvairiomis transporto priemonėmis. Seniausias, veikiantis nuo viduramžių – vandens transportas Nemunu.

Mieste veikia seniausia Lietuvoje keleivių tarpmiestinė/priemiestinė autobusų stotis, 2 keleivių upių uostai, 1 tarptautinis ir 2 vietiniai oro uostai, 2 funikulieriai – abu paskelbti technikos paminklais. Vienas didžiausių Lietuvos keleivių vežėjų autobusais –  veža keleivius tarptautiniais ir vietiniais maršrutais.
XIX a. antroje pusėje pro Kauną nutiestas geležinkelis.
Kaunas yra Lietuvos vidaus vandens transporto centras, turintis visą reikalingą infrastruktūrą – keleivių ir krovinių uostus, prieplaukas, laivų remonto teritoriją, taip pat administracines ir organizacines struktūras. 2008 m. Kauno Nemuno prieplauka buvo rekonstruota. Mieste įsikūrusi Susisiekimo ministerijos Vandens kelių inspekcija, bei „Nemuno laivininkystės“ įmonė, užsiimanti keleivių bei krovinių pervežimu.
Kaune yra apie 1500 gatvių, bendras jų ilgis – apie 900 kilometrų. Miestiečiai 60 % kelionių atlieka visuomeniniu transportu, 23 % – lengvaisiais automobiliais, 17 % – pėsčiomis arba biotransportu.

 


Keliai

 

Dėl patogios geografinės padėties, Kaunas yra sujungtas automobilių keliais su kitais svarbiausiais Lietuvos ir užsienio valstybių centrais. Pirmieji keliai, jungiantys Kauną su Vilniumi, Ryga ir Varšuva atsirado viduramžiais. 1836 m. buvo baigtas tiesti Sankt Peterburgo-Varšuvos plento Zarasų-Kauno ruožas, pirmasis Lietuvoje turintis grindinį – kietą suplūkto žvyro dangą. 1939 m. baigtas pirmasis Lietuvoje asfaltuotas Žemaičių plentas, sujungęs Kauną su Klaipėda.

Šiuo metu per Kauną eina Europos greitkelis:

A5  Kaunas–Marijampolė–Suvalkai
    
Kauną su Vilniumi ir Klaipėda jungia:

A1  Vilnius–Kaunas–Klaipėda
E85  Klaipėda-Kaunas-Vilnius-Lyda-Černovcai-Bukareštas-Aleksandropolis

Iš Kauno išeinantys kiti Lietuvos valstybinės reikšmės keliai:

A6  Kaunas–Zarasai–Daugpilis  /  E262  Kaunas-Utena-Daugpilis-Rėzeknė-Ostravas
130  Kaunas–Prienai–Alytus
139  Kauno HE–Garliava
140  Kaunas–Zapyškis–Šakiai
141  Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda
222  Kaunas–Vandžiogala
232  Vilijampolė–Žeimiai–Šėta

 

Kauno tvirtovė


XIX a. antroje pusėje Rusijos caro valdžia dėl strateginės reikšmės Kauną pavertė pirmos klasės tvirtove. Nuo 1882 m. aplink miestą buvo įrengti 9 fortai, 12 baterijų, nutiesti keliai, karinė geležinkelio linija, pastatyti kareivinių miesteliai, dirbtuvės, laboratorijos, sandėliai, slėptuvės. 1912 m. patvirtintas naujas detalus Kauno tvirtovės išplėtimo planas, įrengtas pirmasis Lietuvoje aerodromas, pradėtas statyti antrasis tvirtovės fortų žiedas.
Pirmojo pasaulinio karo metu, priartėjus frontui, tvirtovės plėtimo darbai buvo nutraukti. 1915 m. rugpjūčio 18 d., po 11 dienų trukusių kautynių, Vokietijos kariuomenė užėmė Kauno tvirtovę. Po Pirmojo pasaulinio karo tvirtovė prarado karinę paskirtį, kai kurie fortai buvo tušti, kituose buvo įrengti butai, dirbtuvės, karinis kalėjimas. Antrojo pasaulinio karo metais VI, VII ir IX fortai buvo paversti koncentracijos stovyklomis.
Išlikę Kauno tvirtovės fortai:

Pirmasis – Kazliškiuose (dab. Ringaudų seniūnija)
Antrasis – Julijanavoje
Trečiasis – Seniavoje (dab. Garliavos apylinkių seniūnija)
Ketvirtasis – Rokuose
Penktasis – Zuikinėje
Šeštasis – Gričiupyje
Septintasis – Eiguliuose
Aštuntasis – Milikonyse
Devintasis – piečiau Giraitės (nuo 1958 m. muziejus)

nebaigti statyti fortai:

Geležinkelio (Palemono) fortas – Palemone
Romainių fortas – Romainiuose
Marvos fortas – Akademijoje
Domeikavos fortas – Domeikavoje